Organizacijose planai, planavimo procesas dažniausiai nėra pats mėgstamiausias vadovų užsiėmimas. Iš to, ką pastebiu, galiu daryti išvadą, kad priežasčių yra ne viena, ir visos jos – sukurtos mūsų pačių. Viena jų – planai vėliau naudojami vertinimui, kai plano numatytas rezultatas lyginimas su faktu, pagal tai priklijuojant etiketę „gerai“, „blogai“ ne veiklai, o žmogui. Būtų visai kita, jei žvelgtume į plano prielaidas ir lygintume jas su faktine situacija, žiūrėdami, ko išmokome, ką galima daryti kitaip, kokį elgesį formuoti, o ne užsiimtume „teismu“. Kita priežastis – kad planai yra formalūs, ir niekas jų nelaiko rimtu užsiėmimu, mano, kad bus, kaip bus, o planuojant veltui gaištamas laikas. Dar atskira planų rūšis – sudarymas tokių planų, kuriuos pasiekti yra beveik neįmanoma, ir tų planų tikslas – ne turėti valdymo įrankį, o parodyti „drąsą“, pasirengti pagrindą pseudo motyvacijai „stenkimės, nedarome planų“…